Kai angelai susiburia į mafiją

Taip pat skaitykite:

„Žmogus miršta svetima mirtimi – iš baimės, kad nereiktų mirti savąja. O prieš tai jis gyvena svetimą gyvenimą iš baimės gyventi savąjį“
Jurga Ivanauskaitė

Literatūroje įmanoma viskas: išbandymai, kurių nedrįsti sau skirti, aštrūs išgyvenimai, būtis ir nebūtis, tiesos triumfas arba tiesiog fantazijos iškrova. Jurga Ivanauskaitė modeliuoja keisčiausiais ir irrealiausiais vaizdiniais, atskleisdama tiek asmeninius išgyvenimus, tiek universalias tiesas. Pirmasis ir vienintelis (išspausdintas jau po rašytojos mirties) pjesių rinkinys „Nežaiskite su mėnuliu“ skatina pažaisti su vaizduote. Pamėginkime.

Gyvenimo imitacija tapo ne tik teatro, literatūros ar kitų meno šakų privilegija. Gyvenimas atsisakė unikalumo arba kitaip tariant to atsisakė gyvenantieji - gyvieji. Tokia filosofija ir pažiūros itin artimos postmodernistinei pasaulėjautai bei jos kaustomam pasauliui. Arba tiesiog Profesoriaus (iš J. Ivanauskaitės pjesės „Skylė“) atradimui, kuris ištyrė, kad pasaulio pabaiga įvyko 1983 metais, o dabar telikusi inercinė jėga, verčianti pasaulį egzistuoti, kaip kad paspirtą kamuolį riedėti (Jeanas Baudrillardas imituotą egzistenciją apgaubtų simuliacijos šešėliu).

Tvyrančiame beprasmybės chaose, o gal – gyvuosius apglėbusioje tuštumoje, niekur nepradingsta tokios vertybės kaip meilė, tikėjimas, viltis ir mirtis, kurios akivaizdoje dažniausiai įvertinamas gyvenimas. Banalu, aišku, paprasta, visiems žinoma. Bet todėl visada aktualu, nors ir ne visada madinga. Nūdienos žmogui tai iš naujo atgimstantis gėrio, džiaugsmo ir jausmų pažinimas, arba tiesiog iš atminties iškapstomi troškimai, sentimentai. Gręžiamasi nuo niekio į norimą atrasti prasmę savo kasdienybės akimirkoje. Todėl J. Ivanauskaitės kūryba neatstovauja cinizmo kupinos postmodernizmo estetikos (nors ši ir „pagimdė“ Profesorių išpranašavusį pasaulio pabaigą), kuriai taip būdingas pomėgis žaisti šaltumu, ironizuoti ir paneigti pirmapradiškumą (viskas tėra simuliacija, o juk jau seniausiai ir Rolandas Barthesas „nužudė autorių“), tačiau nepalikime jos kūrybos, pavyzdžiui, modernizmo ar siurrealizmo filosofijai bei estetikai. Autorė kalbėjo (o savo knygomis ir vis dar kalba) universaliomis tiesomis, kurios nebūtinai turi skambėti banaliai.

Visgi, vienas ryškus siekis J. Ivanauskaitės dramaturgijos kūryboje – gėrio pergalė. O gėris, taip jau nutinka, kad asocijuojasi ir su laime. Tačiau tai nėra taip lengvai laimima kova. Tam, kad triumfuotų gėris, kartais tenka kažkam susinaikinti narkotikuose, užsidaryti mirštančiojo kambaryje, papulti į nebūti, svarstyti, o gal net įvykdyti savižudybę arba padėti bombą. Ir net tada, jei „Ariel“ milteliai susprogs, o angelas sukurs tavo mirtį, tai nereiškia, kad nuolatinis pilkas vartojimas laimi, ar beprasmybė „paėmė viršų“. Jei nesugebi susikurti gyvenimo, tai sprogus bombai pabandyk bent susikurti šio pabaigą. Svarbu išmėginti ir neatsisakyt pasiūlymo (tebūnie jis ir iš knygos puslapių), kuris skatins paskanauti džiaugsmo, susidedančio iš būties mažmožių. Sustoti ir atrasti, mėgautis savo gyvenimu, o ne šio kopija ir, jeigu nepavyko – bandyti vėl ir vėl.

J. Ivanauskaitės kūryba siekė atskleisti amžinų vertybių unikalumą per vartotojiško visuomenės gyvenimo prizmę, kuri, rodos, labiausiai suprantama šiandienos žmogui. Nuolatinis skubėjimas, su(si)prekinimas vedąs link beprasmybės, kaip pati autorė rašė: „Ir vardan to veržimosi į priekį, į šviesų rytojų, viena karta aukojama kitai, o toji – dar kitai. Žmonės tampa trąšomis. Ar galima baisiau nuvertinti žmogų, ištisas žmonių kartas nei paverčiant juos trąšomis?“ (iš pjesės „Karuselė“). Toks bandymas skaitytojams „Atverti akis“ – kiek sentimentalus, kiek romantiškas, bet abu šie aspektai, nors ir dažnai nuvertinti, tačiau neišvengiamai būdingi žmogui, todėl suprantami ir atpažįstami kiekvienam. Ir nors patręšti augalai greičiau užauga, tačiau juk norisi gyventi sveikai ir juolab pačiam netapti pūvančia trąša. Todėl tenka atrasti drąsos gyventi savo gyvenimą, o jau tada išdrįstama ir numirti sava mirtimi.

Ir vis dėlto, niekur nedingsta nežinia, o šviesus rytojus kartais nutolsta iki begalybės. Sentimentai gali pasirodyti lėkšti ir trapūs, užmojai utopiški, o svetimas gyvenimas geresnis už savąjį. Kaip ten bebūtų, tai jau kiekvieno asmeniška interpretacija bei pasirinkimas. Rašytoja siekia parodyti vieną iš galimų kelių. Jeigu neįkrisi į skylę, neapsvaigs galva gyvenimo karuselėje, nemigą galų gale pakeis ramus miegas be sapnų ir pilnatis sudils. Na, o bomba bus padėta, tik kiekvienam pasirinkti – sprogdinti šią ar išminuoti.

Vienos tiesos aptariant kūrybą dažniausiai nėra. O juk ir didžiąją gyvenimo dalį skaitytojui prabuvus ciniku, ne taip paprastą atrasti afišuojamą laimę. Tačiau Kurtas Vonegutas rašė: „Nėra jokių priežasčių, dėl kurių gėris negalėtų triumfuoti taip pat dažnai, kaip ir blogis. Bet kokio dalyko sėkmė priklauso nuo to, kaip vieningai jo imamasi. Jeigu egzistuoja angelai, tai kodėl jiems nesusibūrus į mafiją?“ (K. Vonegutas „Titano Sirenos“).

Gėrio triumfas gali būti pravartus. Greičiausiai, J. Ivanauskaitės kūrybai šioje mafijoje atsirastų vieta. Bet visada yra ir daugiau galimybių bei interpretacijų. Režisierė Rita Urbonavičiūtė savo spektakliu Užupio teatre gali pasiūlyti dar vieną.

Teatrologė Silvija Čižaitė

Užupio teatro premjera – Jurgos Ivanauskaitės „Bomba, arba Ariel“ rodoma
Šv. Kotrynos bažnyčioje vasario 1 d. 19 val.
Bilietus platina http://www.BILIETAI.LT/lt/event/11339.