Renginiai, Pramogos, Naktiniai klubai einam.lt

Vilnius Mama Jazz

Data
2017-11-19
19:00 - 21:30 Sekmadienis
Vieta
Kaina
29 - 49Lt.
Bilietams taikomi papildomi mokesčiai.

Neil Cowley Trio (Didžioji Britanija)

Neil Cowley - klavišiniai

Rex Horan - bosinė gitara

Evan Jenkins - mušamieji

Jei šio muzikanto vardas jums netyčia pasirodys nežinomas (visiems būna sudėtingų dienų), ir jau išsižiosite tarti, kad niekada nesate girdėję jo grojimo, geriau iš anksto pasakysime, kad jūs greičiausiai klystate.

Mat būtent jo daužomi ir glostomi klavišai skambėjo pirmuosiuose dviejuose pasaulinės superžvaigždės Adele albumuose, taip pat ir didžiajame jos hite „Rolling In The Deep“, kuris pelnė tris „Grammy“ apdovanojimus. Nebūti girdėjus šios dainos beveik neįmanoma. Bet, žinoma, Neilą Cowley „Vilnius Mama Jazz“ pakvietė ne dėl jos.

Mat šis britas vadinamas vienu kūrybingiausių ir ryškiausių šių dienų džiazo pianistų – ir mes su tuo visiškai sutinkame. Dinamiška, kontrastų kupina muzika, kurioje trankūs ritmai šliejasi prie švelnių melodijų – nebus klaida pavadinti šį muzikantą svaiginančiu ir išskirtiniu.

Naujausias jo albumas „Spacebound Apes“, pasirodęs praėjusiais metais, yra įspūdingas kūrybingumo pliūpsnis, pristatytas labai neįprasta forma. Bet apie viską – nuo pradžių.

Kai Neilui buvo dešimt, jis prestižinėje Londono salėje „Queen Elizabeth Hall“ jau grojo Dmitrijaus Šostakovičiaus koncertą fortepijonui ir atrodė užsitikrinęs puikią klasikos pianisto ateitį.

Žinoma, paauglystėje viskas apsivertė aukštyn kojomis – maištaujantis jaunuolis metė muzikos pamokas ir su bičiuliu subūrę grupę, grojančią „The Blues Brothers“ dainas. Kaip pats sakė, tik tam, kad galėtų patekti į barus.

Septyniolikos jis pasuko į popmuziką – visų jos gudrybių išmoko koncertuodamas ir grodamas su įvairiais atlikėjais. Tarp jų – ir chill out muzikos žvaigždėmis „Zero 7” bei fanko muzikos pažibomis „The Brand New Heavies“. Neilas net pats subūrė chill out muzikos duetą „Fragile State“, tačiau 2006-aisiais kompiuteriai jam įgriso, tad muzikantas grįžo prie gyvų instrumentų, įkūrė savo leidyklą ir pradėjo džiazo pianisto karjerą.

Jau pirmasis jo diskas „Displaced“ 2007-aisiais pelnė BBC apdovanojimą – kaip geriausias metų džiazo albumas. „Neįtikėtinai virtuoziškas pianistas ir puikus kompozitorius“, - tuo metu rašė susižavėję kritikai.

Jų žandikauliai atvipo dar labiau, kai 2008-aisiais pasirodė antrasis Neilo grupės albumas „Loud Louder Stop“, kuriame jis toliau laužė visas ribas – į savo kūrybą įpindamas šokių muzikos ritmus ir ugningą roko energiją. Visame pasaulyje melomanų pagarbiai lyg Biblija vartomas žurnalas „Mojo“ išrinko šį darbą tarp 50-ies geriausių metų albumų.

Kone kiekviename albume pianistas vis keičia kryptį – plėsdamas savo muzikinį lauką, kurdamas neįprastas aranžuotes ir vis stiprindamas savo, kaip vieno britų šiuolaikinio džiazo lyderių, reputaciją.

Kritikai jo muzikoje įžvelgia ir pankroko beprotybę, ir pritrenkiančius muzikinius motyvus, ir subtilų švelnumą. Vadina simpatišku ekscentriku ir vienu iš tų, kurie turi galimybę džiazu sudominti jaunimą.

Jo muzika apibūdinama ir kaip „džiazas grupės „Radiohead“ gerbėjams“, ir kaip „Brado Mehldau ir „Nirvana“ susidūrimas“, ir kaip „geriausi himnai pilniems stadionams, kurių neparašė grupė „Coldplay“. Neilo kūrybinis polėkis dažnai lyginamas ir su legendinio prodiuserio bei ambientinės muzikos titano Briano Eno, ir su muzikos filmams kompozitoriaus Hanso Zimmerio.

Kai 2013-aisiais radijo stotis „Jazz FM“ surengė savo pirmąją apdovanojimų ceremoniją, būtent Neil Cowley trio buvo paskelbta geriausia britų džiazo grupe. Tačiau ant laurų miegoti niekas nesiruošia - nuotykių troškimas Neilą ir jo bendražygius veda labai įdomiais keliais. Jie grojo prestižiniuose Monrealio (Kanada) ir „Montreux“ (Šveicarija) džiazo festivaliuose, garsiojo brito Joolso Hollando TV laidoje, įrašė garso takelius „Guinness“ alaus ir „Nokia“ telefonų reklamos klipams. Neilas jau spėjo pasižymėti ir kaip muzikinių radijo bei televizijos laidų vedėjas, o 2012-aisiais pribloškė projektu Londono džiazo festivalyje, kuriame 30 muzikantų orkestrą išprovokavo groti be natų, vien iš klausos.

„Džiazo pasaulyje, pilname užsisklendėlių, Neilas Cowley yra retas muzikinis ekstrovertas, tas, kuris sugeba bendrauti su platesne auditorija. Tai reikia branginti“, - taikliai pastebi britų leidinys „The Guardian“.

Šiandien dėl galimybės savo albumo įrašams prisivilioti Neilą varžosi ryškios popmuzikos žvaigždės – nuo Emeli Sande iki Rihannos ir Ritos Oros. Komplimentus jam žeria ir garsus dainininkas Jamie Cullumas.

Tačiau pagrindinė šio pianisto muzikinė erdvė – trio, kuriame jis groja su australu bosistu Rexu Horanu ir būgnininku iš Naujosios Zelandijos Evanu Jenkinsu.

Džiazo grupės koncertai spindi ne tik gaivališkų muzikinių idėjų proveržiais, bet ir humoru bei puikiu bendravimu su publika.

Originaliu sumanymu išsiskiria naujausias Neilo albumas „Spacebound Apes“ - konceptualus darbas apie kaltę, praradimą ir ilgesį.

Šis sumanymas neįprastas net pagal ne sykį stebinusio pianisto standartus. Prieš pasirodant albumui, internete atsirado tinklaraštis, rašomas Neilo sugalvoto personažo Lincolno.

Savo kasdienybę ir jausmus, kelionę į jo galvoje esančią planetų sistemą aprašantis vyriškis sulaukė nemažai sekėjų – galiausiai paaiškėjo, kad jo nuotykiai yra raktas į naujojo albumo istoriją.

Dramatiškas, elektroninės muzikos potėpiais nuspalvintas albumas, anot paties Neilo, yra įkvėptas garsaus fantastikos rašytojo Arthuro C.Clarke'o knygos „Miestas ir žvaigždės“, o jį įrašant fone nuolat sukosi kino genijaus Stanley Kubricko filmas „2001 metų kosminė odisėja“.

Muzikos albumu, interaktyvia interneto svetaine, knyga su natomis ir iliustracijomis (sukurtomis filmo „Pano labirintas“ dailininko Sergio Sandovalio) pristatytas Neilo Cowley darbas sulaukė didelio susidomėjimo – vien kūrinys „Grace“ interneto platformoje „Spotify“ išklausytas daugiau nei tris milijonus kartų.

Aukščiausios kokybės, įspūdingiausias, pritrenkiantis, ambicingas, nuostabus, įtraukiantis albumas – vien komplimentais, kurie šiam albumui pasipylė muzikinėje spaudoje, galima užpildyti kelis puslapius.

Bet ar verta? Jau netrukus Neilas Cowley leis tai išgirsti savo akimis. Koncerte, kuris tikrai įkvėps mąstyti, nustebti ir atrasti. Neabejojame – jis bus toks, apie kokius kalbama ir po keleto metų.

Pharoah Sanders Quartet (USA)

Pharoah Sanders - tenoro saksofonas

William Henderson - klavišiniai

Oli Hayhurst - bosinė gitara

Gene Calderazzo - mušamieji

Prieš trejus metus saksofonininkas Pharoah Sandersas koncertavo Latvijos festivalyje „Positivus“. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė keistas pasirinkimas. Pajūryje vykstančiame renginyje, į kurį daugiausiai renkasi jaunimas, tais metais koncertavo popžvaigždės Ellie Goulding ir „Bastille“. Kai popietės karštyje Pharoah žengė į sceną repetuoti, žiūrovai į jį žvelgė net kiek sutrikę – tiek neįprasta buvo šį barzdotą veteraną programoje matyti tarp jam į anūkus tinkamų atlikėjų.

Tačiau pakako jam pradėti koncertą, ir jau po poros minučių minia nuščiuvo, o pasibaigus koncertui prapliupo plojimais – pamiršusi vos už keliasdešimties metrų vykstančias pramogas paplūdimyje.

Vaizdas, gerai atspindintis šio 77 metų muzikanto fenomeną ir jo karjeros paradoksus. Jo biografija ir kūrybiniai pasiekimai stulbina, tačiau per penkis karjeros dešimtmečius daugybę sykių atrodė, kad Pharoah Sandersas nepelnytai lieka antrame plane.

Jam nesisekė su įrašų leidyklomis, dėl savo nevaržomos muzikinės aistros laisvajam džiazui ir improvizacijoms jis nepasiekė komercinių aukštumų, tačiau pelnė kai ką, kas gerokai svarbiau.

Įkopęs į aštuntą dešimtį, Pharoah Sandersas yra garbinamas melomanų, o jo muziką atranda vis naujos kartos. Šiandien apie jį rašo viena madingiausių muzikinių interneto svetainių „Pitchfork“, o pakeliui į Vilnių jis spės sugroti hipsterių dievinamame festivalyje „Le Guess Who?“ Olandijoje – vienos įdomiausių šių dienų hiphopo grupių „Shabazz Palaces“ kvietimu.

Legendinis Ornette'as Colemanas, su kuriuo Pharoah grojo dar 1965-aisiais, jį pavadino kone geriausiu tenoro saksofonininku pasaulyje. Iškraipytą slapyvardį, reiškiantį „faraonas“ (tikrasis muzikanto vardas – Farrellas) jam davė kitas džiazo mąstytojas – Sun Ra, su kuriuo irgi susijęs reikšmingas Pharoah Sanderso karjeros puslapis.

Muzikanto karjeroje – daugybė tokių susidūrimų su ryškiausiais džiazo istorijos vardais. Ne vieną dešimtmetį jis ir pats neabejotinai yra tarp jų. Tačiau kelias į pripažinimą nebuvo lengvas.

Muzikalioje šeimoje gimęs berniukas iš pradžių grojo klarnetu, tačiau paauglystėje jį iškeitė į saksofoną. Jo talentas atsiskleidė greitai – dar nebaigęs vidurinės mokyklos, vaikinas spėjo pabūti jos orkestro vadovu.

Kelias į sceną, kaip ir daugumos muzikantų, vingiavo per klubus – tačiau Pharoah jau tada jautėsi nusivylęs tradiciniu džiazu, kuris juose skambėjo.

Iš San Fransisko apylinkių jis persikėlė į Ouklandą, o iš ten 1961-aisiais – į Niujorką, kur patyrė visus muzikanto dalios sunkumus.

Prasimušti ir užsidirbti pragyvenimui buvo taip sunku, kad būsimoji džiazo žvaigždė neretai nakvodavo metro stotyse ir po tiltais, turėjo griebtis su muzika nesusijusių darbų ir net užstatyti savo instrumentą.

Pastebėjęs jauno muzikanto talentą, jį savo grupėje priglaudė žymus džiazo eksperimentuotojas Sun Ra – jis ne tik sugalvojo slapyvardį, bet ir parūpino vietą gyventi ir net nupirko sceninius drabužius. Kurie, pasakojama džiazo anekdotuose, Pharoah visiškai nepatiko, bet kitų įsigyti jis tiesiog neturėjo iš ko.

1965-aisiais kartu groti Pharoah Sandersą pakvietė garsus džiazo saksofonininkas Johnas Coltrane'as – kartu jie įrašė keletą albumų, tarp jų – 1965-aisiais išleistus įstabius diskus „Ascension“ ir „Meditations“.

Manoma, kad būtent ilgos, neįprastos Pharoah soluotės, jo noras laužyti rėmus ir ieškoti agresyvesnio skambesio eksperimentams įkvėpė ir patį Johną Coltrane'ą, kuris niekada neslėpė susižavėjimo keliolika metų jaunesnio bičiulio talentu. Grojant su Pharoah, Johno Coltrane'o įrašuose beveik visiškai pradingo užuominos į tradicines džiazo formas.

1967-aisiais mirus Johnui Coltrane'ui, Pharoah toliau muzikavo su jo našle Alice Coltrane. Kaip ir su daugybe kitų džiazo šviesulių – nuo Dono Cherry, Carlos Bley, Larry Corryello iki McCoy Tynerio, Terry Callier ar Kenny Garretto.

Tačiau dar ryškesnis jo, kaip grupės lyderio, kelias. Pirmąjį savo albumą „Pharoah's First“ muzikantas išleido dar 1964-aisiais – nuo tada kelis dešimtmečius demonstravo produktyvumą ir muzikinių iššūkių alkį.

Pavyzdžiui, muzikos pasaulį pritrenkė jo kūrinys „The Creator Has A Master Plan“ – trisdešimties minučių kompozicija su labai neįprastais dainininko Leono Thomaso vokalo viražais.

Su bosistu Stanley Clarke'u albume „Black Unity“ (1971 m.) jis eksperimentavo su afrikietiškais ritmais, dirbo ir su žymiu prodiuseriu Billu Laswellu (Maroke 1994-aisiais įrašydamas albumą „The Trance Of Seven Colors“), britų bosistu ir kompozitoriumi Jah Wobble'u ir daugybe kitų.

Pharoah Sandersas niekada nebijojo keistis – šalia aštraus free džiazo jo diskografijoje atsirado ir ritmenbliuzo, labiau tradicijoms artimo džiazo įrašai. Jei karjeros pradžioje jo grojimą beveik buvo galima vadinti muzikine anarchija, vėliau muzikantas atrado ir švelnesnio skambesio žavesį. Tačiau nepasikeitė viena – nuoga muzikinė aistra ir intensyvumas, kuriuo Pharoah Sandersas žavi ir šiandien.

„Taip, jis atrado lyriką. Bet ta lyrika – su aštriais kampais“, – taip kritikai šiandien atsiliepia apie šį muzikantą.

Devintajame dešimtmetyje sumažėjus susidomėjimui džiazu, šiam muzikantui vėl teko patirti sudėtingų karjeros akimirkų. Tačiau prieš keliolika metų jį atrado jaunesnės klausytojų kartos, ir šiandien Pharoah Sandersui netrūksta nei pasiūlymų groti, nei pripažinimo.

2015-aisiais saksofonininkas buvo įvertintas „NEA Jazz Master“ apdovanojimu – tai aukščiausias įvertinimas džiazo muzikantams Šiaurės Amerikoje. Pernai pavasarį jo muzika buvo pagerbta specialiu koncertu Vašingtone.

Prieš pat kelionę į Vilnių vinilo plokštelėse bus perleisti trys ryškūs Pharoah Sanderso albumai – „Tauhid“ (1967 m.), „Jewels Of Thought“ (1969 m.) ir „Deaf Dumb Blind (Summun Kukmun Umyun)“ (1970 m.).

Melomanams iš naujo susižavint istoriniais džiazo įrašais, Pharoah Sanderso vaidmuo atrodo svarbus kaip niekad. Pirmiausia todėl, kad net ir džiazo pasaulyje nelengva rasti muzikantų, mąstančių taip laisvai ir nestandartiškai.

Harmoniškai turtingas, uždegantis, dažnai – provokuojantis Pharoah Sanderso grupių muzikavimas, įamžintas keliose dešimtyse albumų, yra vienas labiausiai išskirtinių skambesių džiazo saksofono istorijoje.

Vienu iš kertinių free džiazo akmenų tapęs Pharoah Sandersas jau vien dėl to visiems laikams savo vardą įrašė į džiazo metraščius. Tačiau jo muzikinis veidas – kur kas įvairesnis, ir tuo galėsime įsitikinti patys. Vilnius Mama Jazz kvietimu šis muzikantas pirmą sykį koncertuos Lietuvoje – jis neabejotinai yra vienas svarbiausių svečių per visą festivalio istoriją.

______________________________

Vilnius Mama Jazz, a renowned festival among Lithuanian jazz enthusiasts, annually provides a unique opportunity to experience the highest quality performances of European and American jazz musicians.

The 16th edition of the festival will be held for five days in four stages. Festival Pass for a whole festival - http://tiketa.lt/LT/vilnius_mama_jazz__festivalio_pasas_17276

Quality, originality, and relevance are the fundamental factors unifying the diversity of the colorful and stylistically limitless program of this festival.

______________________________

VšĮ Vilniaus džiazo klubas pasilieka teisę pristatyti dvi papildomas eiles parterio priekyje.

Renginio tipas

Kiti Lietuvos nacionalinis dramos teatras renginiai Visi renginiai (99)

 
 
 
Palaukite ...